Ana səhifə

Kernavės archeologinės vietovės muziejus


Yüklə 53.9 Kb.
tarix22.06.2016
ölçüsü53.9 Kb.
KERNAVĖS ARCHEOLOGINĖS VIETOVĖS MUZIEJUS

Sveiki atvykę į Kernavės archeologinės vietovės muziejų – vienintelį specializuotą archeologijos muziejų Lietuvoje. Jis įkurtas 1930 metais tuometinio mokyklos vedėjo Juozo Šiaučiūno pastangomis. Po senojo Kernavės miesto atradimo ir tyrinėjimų XX amžiaus devintame dešimtmetyje, Pajautos slėnis ir aplink esantys piliakalniai buvo paskelbti muziejumi-rezervatu, o 2002 metais Kernavės muziejui-rezervatui suteiktas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusas. 2004-aisiais Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pagrindinis kultūrinio rezervato tikslas – išsaugoti Kernavės teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamas ir kilnojamas kultūros vertybes ir organizuoti jų mokslinį tyrimą. 2012 metais duris atvėrė rekonstruotas modernus Kernavės muziejus su nauja ekspozicija, pateikiančia lankytojams įspūdingiausius Kernavėje aptiktus archeologinius radinius.





Kernavė – unikali vietovė. Archeologinių tyrimų dėka žinoma, kad pirmieji gyventojai šioje teritorijoje įsikūrė dar X–IX tūkstantmetyje prieš Kristų. Išlikę įvairių laikotarpių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai priskiriami visoms epochoms nuo vėlyvojo paleolito iki ankstyvųjų viduramžių.

Kernavė ypač svarbi viso Baltijos regiono priešistorei pažinti. XIII–XIV amžiuje ji klestėjo ir buvo vienas iš svarbiausių besiformuojančios Lietuvos valstybės ekonominių bei politinių centrų, dažnai įvardijama ir kaip senosios Lietuvos sostinės vieta. Viduramžių Kernavės palikimas svarbus ir kaip paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys. Čia dar labai aiškiai apčiuopiamas pagoniškos civilizacijos egzistavimas, tačiau ji jau įtakota krikščioniškosios Europos tradicijų. Kairėje salės pusėje, monitoriuose, galite matyti trijų pagrindinių laikotarpių reljefo, aplinkos ir apgyvendinimo rekonstrukcijas. Pirmajame ekrane rodoma laikina klajoklių-medžiotojų stovyklavietė, antrajame – nedidelis sėslių žemdirbių kaimelis, trečiajame – amatininkų miestas su kunigaikščio pilimi. Apačioje po stiklu matosi, kokio pobūdžio įvairių laikotarpių gyvenvietės liekanos pasiekė mūsų dienas ir kokia medžiaga remdamiesi archeologai daro rekonstrukcijas.

1390 metais kryžiuočių žygio į Vilnių metu Kernavė buvo užpulta ir galutinai suniokota. Kernaviškiai atsitraukdami pilis sudegino, Senasis miestas po šių įvykių daugiau nebeatsigavo. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė miesto liekanas ir senoji Lietuvos sostinė nugrimzdo į užmarštį. Turėjo praeiti beveik 600 metų, kol archeologai atrado senąją Kernavę.

Dešinėje salės pusėje įrengta ekspozicija skirta archeologijos mokslui.

1979 metais, nuslinkus vieno iš piliakalnių šlaitui, čia atvyko mokslininkai iš Vilniaus universiteto. Nuo tada kiekvieni metai pažeria vis naujų atradimų ir įžvalgų apie šios vietovės istoriją.

Ant sienų esančios nuotraukos pateikia archeologinių tyrinėjimų akimirkas nuo pačių pirmųjų kasinėjimų iki šių dienų. Archeologinės perkasos imitacija bei nufilmuotas archeologinių tyrimų procesas rodo, koks sudėtingas ir kruopštus yra archeologo darbas.

Kviečiame pereiti į priešistorės salę.
(1) Strėlės antgalis

Priešistorės salėje eksponuojami radiniai pasakoja apie gyvenimą Kernavėje akmens ir geležies amžiuose.

Pirmieji gyventojai Neries pakrantėse pasirodė senojo akmens amžiaus pabaigoje, IX tūkstantmetyje prieš Kristų. Jie buvo šiaurės elnių medžiotojai, tad, keliaudami paskui elnių bandas, įkurdavo laikinas stovyklas. Įrankius ir ginklus gamindavosi iš titnago, akmens, kaulo bei medžio. Mūsų protėvių gyvenimo kokybė beveik 10 tūkstančių metų priklausė nuo akmens ir iš jo pasidarytų įrankių

Svidrų kultūros strėlės antgalis – ankstyviausias Kernavės radinys, liudijantis, kad žmonės šioje vietoje apsistojo X–IX tūkstantmetyje prieš Kristų, pasitraukus ledynams. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis tuo metu buvo šiaurės elnių medžioklė, o lankas ir strėlės – plačiausiai naudotas medžioklės įrankis, leidžiantis išgyventi atšiauriomis vėlyvojo ledynmečio sąlygomis.



(2) Kirvis

Visi akmens amžiaus įrankiai būdavo įtveriami į medinius kotus – tai palengvindavo jų naudojimą ir kartu nulemdavo jų formą.

Pirmieji įtveriamieji kirviai buvo gaminami iš titnago. Vieni įspūdingiausių vėlyvojo neolito radinių – gludinti titnaginiai kirviai. Šiems dirbiniams buvo reikalinga išskirtinai kokybiška titnago žaliava, kuri buvo gaunama iš tolimų regionų. Todėl manoma, kad titnaginiai kirviai buvo ne tik kasdieniniai darbo įrankiai, bet taip pat ir prestižo, socialinio statuso simboliai, neretai naudojami ir religiniuose ritualuose.

(3) Puodas-urna

IV–III tūkstantmetyje prieš Kristų, neolito laikotarpiu, mūsų kraštuose vyko itin didelės permainos: į Lietuvos ir aplinkines teritorijas plūdo atsikėlėliai – indoeuropiečiai, atsirado ir išplito žemdirbystė bei gyvulininkystė, formavosi baltų gentys ir jiems būdinga unikali kultūra.

Keramika Lietuvos teritorijoje atsirado kartu su žemdirbyste, t. y. neolito laikotarpiu. Kernavėje keramika susiformavo ankstyvojo žalvario amžiuje. Ji buvo dekoruojama brūkšniniu ornamentu ir lipdoma iki pirmųjų mūsų eros amžių, kuomet ją pakeitė grublėtoji keramika. Tuo pačiu metu buvo lipdomi puodai ir gludintu, lygiu paviršiumi. Apie X amžių pradedamas naudoti primityvus, ranka sukamas žiedimo ratas, kurio pagalba lipdyta keramika buvo apžiedžiama. Tai lėmė naujas keramikos ir ornamento formas. Puodų šukės – dažniausias archeologinių tyrimų metu aptinkamas radinys. Kadangi puodai buvo lipdomi griežtai laikantis tuo metu gyvavusių madų ir taisyklių, o laikui bėgant tos mados nuolat keisdavosi, keramika yra labai svarbi datuojant kultūrinius sluoksnius ar kapus. Eksponuojamas puodas-urna, datuojamas VIII–VI amžiumi prieš Kristų. Jame buvo palaidoti sudeginti vaiko kaulai.

(4) Liejimo forma

Prekybinių ryšių dėka, I tūkstantmetyje prieš Kristų iš Vidurio Europos teritorijų Lietuvą pasiekė bronzos dirbiniai bei žaliava. Dėl šios medžiagos brangumo ilgą laiką šalia bronzinių įrankių ar ginklų dar buvo naudojami akmeniniai ar kauliniai dirbiniai. Nors vietinės spalvotųjų metalų žaliavos Lietuvos teritorijoje nėra ir ji visa turėjo būti importuojama, patys dirbiniai buvo gaminami vietoje – tai patikimai liudija aptinkamos liejimo formelės ir kiti su juvelyrika susiję radiniai – tigliai, samteliai ir kiti. I–II amžiumi datuojami plokšteliniai antsmilkiniai labiausiai buvo paplitę Vakarų Lietuvoje, tačiau ši Kernavėje rasta liejimo forma liudija, kad jie buvo gaminami ir Rytų Lietuvoje.


(5) Pentinai

Erų sandūroje Kernavės gyventojai pradėjo išgauti geležį iš vietinių balų rūdų. Geležies apdirbimas ir metaliniai įrankiai neatpažįstamai pakeitė žmonių buitį, geležiniai papuošalai tapo lengviau pasiekiami platesniam žmonių ratui, tobulesni ginklai padėjo lengviau apsiginti nuo priešų ar sumedžioti gyvūną, metaliniai darbo įrankiai leido daug efektyviau išdirbti žemę, gerėjo žmonių gyvenimas, tad gyventojų skaičius pradėjo smarkiai augti.

Mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje buvusius neramius laikus liudija ryškus ginklų ir kitų su karyba susijusių daiktų pagausėjimas tiek to meto kapuose, tiek ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose. Vieni iš tokių radinių yra pentinai. Tai – kario-raitelio atributas, teikiantis informacijos ir apie to meto karybos lygį ir būdus.

(6) Umbas

Be iečių, kirvių, kovos peilių, gynybai buvo naudojami ir skydai. Jie mūsų eros pirmame tūkstantmetyje buvo gaminami iš medžio, todėl iki mūsų dienų neišliko. Apie jų naudojimą galima spręsti tik iš metalinių jų dalių – umbų.

Skydo umbas – geležinė kūgio ar pusrutulio formos detalė, tvirtinama skydo centre. Skydų umbai –V–VI amžiuje būdinga kario įkapė, aptinkama Rytų Lietuvos pilkapių degintiniuose kapuose.
(7) Svarelis

Ilgą laiką rūbams buvo naudojami kailiai ir oda ir tik su gyvulininkystės ir žemdirbystės atsiradimu žmonės išmoko pasigaminti pluoštines medžiagas. Nuo neolito verpimas tapo amatu, neatsiejamu nuo kasdieninės buities. Pirmieji verpalai – tai kanapės, dilgėlės, vilna ir linas. Audiniai – greitai yranti medžiaga, tad archeologinių kasinėjimų metu jų randama tik išimtiniais atvejais. Tačiau apie to meto audinius sužinome iš rastų verpimo ir audimo įrankių. Pirmaisiais mūsų eros amžiais paplitę audimo staklių svareliai, dar vadinami Djakovo tipo svareliais, dažnai aptinkami piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose. Manoma, kad tai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai.


(8) Romėniškos monetos

Prekyba priešistorėje buvo vienas iš pagrindinių progreso variklių. Būtent per prekybinius ryšius Kernavę pasiekdavo naujovės.

I–IV mūsų eros amžiuje gyvavo vadinamasis „gintaro kelias“, jungęs Sambijos pusiasalio baltus su Romos imperija. Mainais iš Romos imperijos provincijų į baltų kraštus buvo įvežami įvairūs dirbiniai. Romėniškos monetos Lietuvos teritoriją pasiekdavo prekybiniais keliais. Kadangi piniginė atsiskaitymo forma tuo metu dar nebuvo paplitusi, monetos čia buvo naudojamos ne pagal paskirtį. Randama monetų su pragręžtomis skylutėmis – taigi jos būdavo nešiojamos kaip papuošalai.

(9) Taurės šukė

Apie ryšius su tolimais kraštais liudija ir rasta taurės šukė. Tokių taurių gamybos centru laikomos Romos imperijos provincijos, tačiau pavienių taurių randama ir plačiame Europos regione už Romos imperijos ribų. Lietuvos teritorijoje romėniško periodo stiklinės taurės ar kiti indai yra itin retas radinys.

Šalia šukių eksponuojami Kernavėje rasti tribriauniai strėlių antgaliai liudija apie čia užklydusias karingąsias stepių klajoklių gentis.

(10) Įvijinis smeigtukas

Senovės baltų religija buvo pagoniška – tikėta daugeliu dievų. Apie tikėjimą, pasaulėžiūrą nemažai informacijos gauname tyrinėdami laidojimo paminklus. Mirusiojo deginimas – tai tarsi sielos atskyrimas nuo kūno, jos išlaisvinimas. Laidodami mirusįjį, senovės lietuviai aprūpindavo jį ir būtiniausiais daiktais, kurių, tikėta, prireiks pomirtiniame pasaulyje.

Pirmieji rasti palaidojimai Kernavėje datuojami I tūkstantmečio prieš Kristų viduriu. Tai brūkšniuotosios keramikos kultūros plokštinis, degintinis kapinynas, kol kas vienintelis rastas ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir platesniame regione, apimančiame ir dalį Baltarusijos. Buvo laidojama trimis būdais: akmenų krūsnyse, duobutėse ir urnose. Įkapės negausios, nedegintos, tarp jų rastas retas įvijinis smeigtukas. III–IV amžiuje susiformavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, gyvavusi čia iki XII amžiaus. Mirusiems buvo pilami pilkapiai, kur tuo laikotarpiu jie buvo laidojami nedeginti, neretai su gausiomis įkapėmis. Dažniausiai viename pilkapyje būdavo vienas kapas.

V–VI amžiuje laidosena vėl pasikeitė. Esminis skirtumas yra deginimo papročio sugrįžimas ir išaugęs kapų skaičius pilkapyje – dažniausiai būdavo laidojama nebe po vieną, o po keletą žmonių viename pilkapyje. Išaugo kario vaidmuo. Tai liudija pagrindinės įkapės – ginklai. Centrinė pilkapio dalis buvo skirta šeimos vyresniajam, o kitos pilkapio dalys – likusiems šeimos nariams. Tą lyg ir patvirtina pilkapio pakraštyje rastas mergaitės kapas, kuriame buvo ir apdegusių prabangių papuošalų. Jį galite pamatyti viršutiniame lange.



(11) Žirgo kamanos

Dar vieną laidosenos raidos etapą galite pastebėti IX–X amžiaus pilkapiuose. Mirusieji ir toliau buvo laidojami sudeginti, tačiau kapuose papildomai randama įdėtų keramikinių indų.

Ypatingą žirgo statusą lietuvių kultūroje rodo plačiai paplitę žirgų kapai. Žirgai buvo laidojami ne tik kartu su jų šeimininkais, bet ir atskirai, specialiai jiems įrengiant kapą ar net supilant atskirą pilkapį. Kaip ir žmonės, žirgai buvo laidojami papuošti – su žalvariu ar sidabru kaustytomis kamanomis, žąslais, skambalėliais ir panašiai.

Kviečiame pereiti į Viduramžių salę.



(12) Lietuviškas ilgasis

XIII amžiuje susikūrusi Lietuvos valstybė nuėjo ilgą vystymosi kelią, tačiau jo pradžia neabejotinai yra sietina su Kernave. Tai viena pirmųjų sostinių, pirmasis miestas – politinis-administracinis, ekonominis, prekybinis ir kultūrinis centras. Čia vyravo ne agrarinė bendruomenė, kaip likusioje Lietuvos dalyje, bet daugiausia gyveno amatininkai ir pirkliai.

Kernavė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 metais. Iš archeologinių šaltinių žinoma, jog tuo metu čia buvo jau seniai klestintis, išsivystęs amatininkų miestas su ypatinga dvasine kultūra, klestinčia prekyba.

Apie Kernavės prekybą pasakoja rasti svarstyklių fragmentai ir svoreliai, įvairūs dirbiniai ir to meto pinigai. Lietuviški ilgieji yra patys ankstyviausi lietuviški pinigai, apyvartoje buvę XIII–XIV amžiuje. Tai – pusapvalės lazdelės formos, apie 107 gramus sveriantys sidabro lydiniai. Tuomet tai buvo labai didelės vertės pinigai. Manoma, kad už vieną sidabrinį lydinį galima buvo nusipirkti 15 avių. Kernavėje aptikti ir nedideli lietuviškų ilgųjų fragmentai. Jie buvo skirti smulkesniems atsiskaitymams. Atlikus metalų sudėties cheminius tyrimus paaiškėjo, kad dalis jų yra falsifikatai: šių lydinių sudėtyje sidabro buvo labai mažai arba jo iš viso nerasta.



(13) Lietuviška moneta

Kernavės viduramžių miesto kultūriniuose sluoksniuose aptikti visi ankstyviausių lietuviškų monetų tipai ir viena labai reta vasaliniuose Rusios miestuose kalta Drozdovo lobio tipo moneta.

Teigiama, kad pirmąsias monetas kaldino kunigaikštis Algirdas. Tai buvo monetos su užrašu “печать” ir ietigaliu kitoje pusėje. Jogailai priskiriami monetėlių tipai, kuriuose pavaizduotas portretas ir liūtas, Vytis ir dvigubas kryžius skyde.

(14) Stiklinė apyrankė

Kernaviškiai intensyviai prekiavo su Rusios miestais. Didelę dalį iš Rusios atsivežtų prekių sudaro šiferiniai verpstukai, kryželiai, stiklinės apyrankės. X–XI amžiuje, Bizantijos įtakos dėka, Kijevo Rusioje jau mokėta stiklą gaminti. Dalis šių stiklo gamybos centrų XIII–XIV amžiuje buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kernavę pasiekė įvairiaspalvės stiklinės apyrankės, stiklo karoliai. Aukuro kalne buvusioje kunigaikščio rezidencijoje surasta daugiau negu 60 stiklinių taurių fragmentų, kurių didžioji dalis puošta rytietišku polichrominiu ornamentu, kai kurios – arabiškais rašmenimis. Manoma, jog šie radiniai buvo atsivežti iš Sirijos ir Irano. Taigi visas XIII–XIV amžių stiklas buvo importuojamas, todėl retas ir brangus. Buityje stiklo dirbiniai naudoti tik elitinėje kunigaikščio aplinkoje.


(15) Venecijos pirklių prekių plomba

Kernavės gyventojai prekiavo ir su Vakarų Europa. Surasta Venecijos pirklių prekių plomba rodo, kad Kernavę pasiekdavo audiniai ir iš Venecijos. Švininiai antspaudai – plombos – viduramžiais Europoje buvo naudojami tekstilės gaminiams žymėti. Aukuro kalno piliakalnyje surastas antspaudas su Šventojo Morkaus liūto atvaizdu, kurį naudodavo Venecijos multino audėjai. Geriausi šios rūšies gaminiai buvo žymimi liūto arba jaučio ženklu, žemesnės kokybės produkcija – vynuogių su lapais ženklu.



(16) Stilius

Aukuro piliakalnyje rastas stilius – pirmasis rašiklis, skirtas rašyti ant vaško lentučių ar beržo tošies. Jis mena ne vieną kunigaikščio surašytą taikų ar karinį sandorį. Tokie stiliai yra dažnas radinys to meto Europos miestų kultūriniuose sluoksniuose. Vienas jų galas yra smailas – jis skirtas rašyti, o kitas – platus, naudojamas norint ištrinti vaško lentelėje įrašytas raides. Kernavėje šie dirbiniai surasti kultūriniame sluoksnyje, susiformavusiame iki 1390 metų. Galime teigti, kad tai – ankstyviausios šiuo metu žinomos rašymo priemonės Lietuvoje.


(17) Kovos peilis

XIII amžiuje prasidėję kryžiaus karai sukrėtė baltų visuomenę ir neatpažįstamai pakeitė vietinių genčių gyvenseną. Iki tol susiskaldžiusios lietuvių ir aukštaičių genčių žemės buvo pajungtos į vieną Lietuvos valstybę, kurios centru netrukus tapo Kernavė.

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad Kernavė buvo užpulta tris kartus: vieną –Traidenio valdymo laikais, kitus du – XIV amžiaus antroje pusėje. Šių mūšių liudininkai – arbaleto ir lanko strėlių antgaliai. Nors mūšių Kernavėje vyko nemažai, tačiau ginklų rasta nedaug. Ginklai buvo itin branginami. Po mūšių juos būdavo stengiamasi juos surinkti. Ginklų retumą lėmė taip pat ir pasikeitę įkapių dėjimo papročiai Kernavėje. Vienintelis XIII–XIV amžiaus Kernavės kapinyne surastas ginklas – tai dvidešimtmečio vyro įkapė – kovos peilis. Tokie peiliai XIV amžiuje buvo dažnas miestiečių ginklas, o iš rašytinių šaltinių žinome, kad Lietuvoje gyvenę ar atvykdavę pirkliai privalėdavo būti ginkluoti. Galbūt šis peilis priklausė šio socialinio sluoksnio žmogui.

(18) Apkalai

Neabejojama, kad kario atributikai priklausė ginklai, raitelio-kario reikmenys – pentinai ir balnakilpės bei įvairūs apkalai. Labiausiai išsiskiriantys geležiniai apkalai yra inkrustuoti sidabru, pasižymi ypatinga gaminimo technologija. Jie randami daugiausia baltiškame areale – nuo prūsų gyventos teritorijos iki Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos. Tokie apkalai pastaraisiais metais tyrėjų laikomi lietuvių kariaunos ekipuotės atributu. Juos dėdavo ant karių diržų, perpečių, taip pat ir ant žirgo kamanų.


(19) Juvelyro dirbtuvė

Archeologiniai tyrinėjimai Kernavės mieste parodė, kad didžioji dalis jo gyventojų buvo profesionalūs amatininkai. Kadangi iki šiol ištirta tik nedidelė miesto dalis, negalima išvardinti visų amatų, kuriais užsiiminėjo Kernavės gyventojai XIII–XIV amžiuje.

Svarbiausias požymis, rodantis, kad toje vietoje buvo tam tikro amatininko darbo vieta, yra ne amatininko gaminiai, o jo įrankiai, žaliavos, gamybos atliekos bei brokuoti gaminiai. Tokia juvelyro dirbtuvė buvo rasta tiriant žemutinį miestą. Stebėtina, kad vietiniai juvelyrai žinojo visas tuo metu Europoje praktikuojamas juvelyrikos technologijas: liejimą, spaudimą, kalinėjimą, lydimą ir auksavimą.

(20) Apgalvis

Kernavės XIII–XIV amžiaus kapinyne, moterų kapuose, surasta 29 apgalvių, kartais dar vadinamų diademomis. Apgalvis – tai metalinių plokštelių eilutė, prisiūta ant audinio juostelės. Tarpai tarp plokštelių būdavo užpildomi smulkiais stiklo karoliukais. Plokštelės dažniausiai – sidabrinės, paauksuotos, įvairiausių formų. Kai kurių apgalvių plokštelės yra inkrustuotos įvairiaspalviais stikliukais. Šio tipo papuošalais mėgdavo puoštis XIII–XIV amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestietės, ypač jie buvo populiarūs jotvingių kraštuose. Plokštelėse matome tiek krikščioniškajai Europai, tiek vis dar pagoniškam baltų pasauliui būdingus motyvus. Taigi šis papuošalas rodo, kad miestietiška bendruomenė buvo mišri tiek etnine, tiek konfesine prasme. Religinis sinkretizmas, matyt, buvo vienas esminių jos bruožų.


(21) Vėriniai

Anksčiau baltų kraštuose pamėgtas antkakles viduramžiais keitė įvairūs kaklo vėriniai. XIII–XIV amžiaus Kernavės kapinyne, moterų kapuose, buvo aptikta 14 kaklo vėrinių. Dažniausiai šis kaklo papuošalas būdavo suveriamas iš daugelio įvairių skirtingų elementų – stiklo karolių, žalvarinių žvangučių, įvijų, Kauri kriauklių kabučių. Trijuose kaklo vėriniuose aptikti kryželio formos kabučiai. Jie liudija krikščioniškų kaimynų įtaką XIII–XIV amžiaus Kernavės bendruomenei.


(22) Žiedas

Kernavėje yra aptikta ir unikalių tik šiam viduramžių miestui priskiriamų žiedų (vienas iš jų pažymėtas 22 numeriu) bei kitų juvelyrinių dirbinių. Taigi šie ir kiti tik Kernavei būdingi papuošalai rodo, jog čia XIV amžiuje buvo susiformavusi savita juvelyrikos mokykla, išsiskirianti unikaliomis dirbinių formomis bei subtiliomis gamybos technikomis.


(23) Kauladirbio įrankiai

Žemutiniame mieste buvo ištirta dar viena amatininko sodyba. Joje gyvenęs meistras kaip darbo medžiagą naudojo kaulą ir ragą. Sodyboje rasti ir kauladirbio įrankiai. Naudodamas peilius, oblius, pjūklus, rėžtukus, grąžtelius, meistras gamindavo raginius ir kaulinius dirbinius.


(24) Raginis spaudas

Šalia kaulo ir rago apdirbimo, kauladirbio sodyboje buvo vystomas dar vienas amatas. Tai – tošies ornamentavimas su raginiu spaudu. Spáudai, skirti ornamentuoti beržo tošį, buvo gaminami iš briedžio rago. Sudėtingam ornamentui išpjaustyti reikėdavo nemenkų kauladirbio įgūdžių ir specialių įrankių. Su tokiais spaudais išmirkytoje tošyje būdavo įmušamas reljefinis ornamentas. Tuo pačiu arba keliais spaudais buvo išpuošiamas visas tošies paviršius. Kartais kvadrato formos spaude būdavo išraižoma tik viena ketvirtoji sumanyto ornamento dalis. Visas sudėtingas ornamentas būdavo įspaudžiamas vartant tą patį spaudą 90 laipsnių kampu. Manoma, kad iš tokios ornamentuotos, nuspalvintos tošies buvo gaminamos įvairių dydžių dėžutės. Įdomu tai, kad ši technika buvo naudojama tik viduramžių Kernavėje.


(25) Adatinė

Nors odos meistro darbo įrankių Kernavėje ir nėra rasta, žinoma, kad batams, nuostabiai adatinei pasiūti tikrai reikėjo tą amatą išmanančio žmogaus. XIII–XIV amžiaus Kernavės kapinyne, moters kape, aptikta įspūdinga, analogų neturinti odinė adatinė. Jos viduje buvo įsiūtas medžiaginis dėklelis, į jį įsmeigta žalvarinė adata. Adatinėje siaura žalvarine juostele sukurtas puošnus augalinis ornamentas. Tokia pačia technika buvo dekoruotos kai kurių Kernavėje aptiktų peilių makštys. Panašiai puošta odinė avalynė randama ir kituose viduramžių miestuose.


(26) Ąžuolinė buožė

Kai kurie archeologų aptikti radiniai, pavyzdžiui Kernavėje surastos ąžuolinės buožės, kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Panašių ąžuolinių lazdų su drožinėtomis ar raižytomis buoželėmis daug surasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – XIII–XIV amžiaus kultūriniame sluoksnyje. Jų aptikta ir Didžiajame Naugarde, Polocke, Vitebske, Rygoje, Gardine, Naugarduke bei kitur. Tačiau iki šiol vyksta diskusijos dėl šių radinių paskirties, nesutariama kokią funkciją jos atliko – apeiginę ar utilitarinę? Įdomu tai, kad beveik visos lazdos pagamintos iš ąžuolo, o jų naudojimo tradicija nutrūksta iškart po Lietuvos krikšto. Todėl dalis tyrėjų jas vadina krivūlėmis ir sieja su pagonybe. Tačiau yra ir visa eilė kitokių nuomonių: lazdos galėjo būti naudojamos būgnams mušti, galbūt tai buvo lauko žaidimo įrankis, o gal jos naudotos tiesiog kulinarijoje?


(27) Ženklai ant puodo dugno

Viduramžiais Kernavėje puodai vis dar buvo lipdomi, tačiau jau ir apžiedžiami. Tokie dirbiniai turėjo plonesnes sieneles, buvo taisyklingesnių formų. Dekoravimui naudoti mediniai ar kauliniai įrankiai – šukelės. Kad puodus lipdė šio amato žinovai, liudija įspausti ženklai ant puodų dugnų. Juose rasti įspausti įvairūs reljefiniai simboliai: svastika, kryžius apskritime ir kitokie sudėtingi ženklai. Manoma, jog jie turėjo būti išraižyti ant stovylo lentos ir todėl atsispaudė puodų dugnuose. Vienų tyrėjų nuomone, šie įspaudai simbolizavo gamintojo – puodžiaus „firminį“ ženklą. Kitų nuomone, įspaudai ant puodų dugnų yra produkcijos užsakovo ženklas. Taip pat spėjama, kad įvairiais simboliais pažymėti indai buityje nebuvo naudojami ir turėjo išskirtinę sakralinę paskirtį. Taip pat tikėtina, kad šie ženklai padėdavo atsiminti, kuriame puode kas yra laikoma?


(28) Cilindrinė spyna

Kalvystė – vienas iš seniausių ir svarbiausių amatų Lietuvoje. Iš sunkiai išgaunamos geležies kalviai gamindavo ginklus ir buities reikmenis. Iš geležies buvo gaminamos ir cilindrinės spynos. Kernavės žemutiniame mieste, matyt, kryžiuočių puolimo metu buvo surasti amatininko paslėpti cilindrinių spynų korpusai bei rakinimo mechanizmai. Netoliese aptikta ir daugiau spynų detalių bei raktų. Viena spyna, pritaikius surastą raktą, veikia ir šiandien.

Užsukite pasižiūrėti XIII–XIV amžiaus žemutinio Kernavės miesto pastato rekonstrukcijos.

(29) Įkapės

Kernavėje buvo tyrinėjami du XIV amžiaus kapinynai. Viename iš jų mirusieji buvo laidojami sudeginti ir vandenyje, kitame – krikščionims priimtinesniu būdu – nedeginti žemėje. Anksčiau mirusieji Rytų Lietuvoje pagonišku papročiu būdavo sudeginami. Šio papročio iš dalies atsisakyta dar iki oficialaus krašto krikšto 1387 metais. Jau XIII amžiaus antroje pusėje dalis miestelėnų buvo laidojami panašiai kaip krikščionys – nedeginti, galvomis į vakarų pusę. Tačiau senu pagonišku papročiu mirusieji laidoti su gausiomis įkapėmis. Ypatingai puošniai anapilin būdavo išlydimos moterys, padabintos puošniais apgalviais, auskarais. Krūtinės sritį puošdavo kaklo apvaros, rankas – apyrankės bei žiedai. Kartais į kapus įdėdavo ir pridėtinių įkapių, nesusijusių su dėvėtu kostiumu. Tai būdavo raktai, verpstukai ir kita. Tokie dvilypiai laidotuvių papročiai rodo Kernavės bendruomenę buvus sinkretinių religinių pažiūrų – plito krikščionybė, tačiau pagoniška pasaulėžiūra vis dar nebuvo pamiršta.


(30) Svastikos formos apkalas

Europiniame krikščioniškame kontekste baltiški pagoniški papuošalai, jų formos ir simbolika yra vienas esminių elementų, iliustruojančių savitą vietinę kultūrą. Dažnai Kernavės juvelyrinių dirbinių dekore naudotas kryžius, o ypač besisukanti jo versija – svastika, buvo vienas iš populiariausių pagoniškų saulės simbolių. Jis neretai naudotas ir ne tik baltiškoje erdvėje. Čia matote žalvarinį svastikos formos apkalą, kuriuo, matyt, buvo dekoruotas odinis kapšelis arba diržas. Svastikos ženklu papuošti ir keli Kernavėje surasti sidabriniai žiedai. Šis simbolis puikuojasi ir ant moteriškų apgalvių plokštelių. Svastika buvo puošiami ne tik juvelyriniai dirbiniai, ją galime pamatyti ir ant buities rakandų – įrėžtą medinėje ližėje, įspaustą molinio puodo dugne.


Dėkojame, kad mus aplankėte. Tikimės, kad maloniai praleidote laiką. Išsamiau susipažinti su mūsų ekspozicija Jūs galite savarankiškai. Iki pasimatymo!



Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©kagiz.org 2016
rəhbərliyinə müraciət